2011 m. spalio 20 d., ketvirtadienis

Kiek ilgai čia nesirodžiau.. Na o filmų per tą nerašymo laiką prisikaupė tikrai nemažai ir gana neblogų, tad apie pačius įsimintiniausius, keisčiausius ir simbolistiškiausius meno kūrinėlius sumąsčiau pažaisti "šešių žodžių žaidimuką".

1.
Bagdad Cafe (Lt. Bagdado Kavinė)
Režisierius: Percy Adlon
Metai: 1987
Žanras: komedija, drama

Kaip vokietė "Merė-Popins" pasaulį daro gražesnį..


2.
Gummo
Režisierius: Harmony Korine
Metai: 1997
Žanras: drama

Nejaukus, atgrasus, bet neuroziškai sustiprinantis filmas.

"So many life lessons are learned in this film. Lesson number one: Don’t eat spaghetti in the bathtub."


3.
Ed Wood (lt. Edas Vudas)
Režisierius: Tim Burton
Metai: 1994
Žanras: biografinis, komedija, drama

Genialus režisierius (!) apie blogiausią pasaulio režisierių.

"It's perfect!"


4.
Pi
Režisierius: Darren Aronovsky
Metai: 1998
Žanras: drama, fantastinis

Sudėtingas matematiko pasaulis. O pagerėja kai..?


5.
Dancer in the Dark (lt. Šokėja tamsoje)
Režisierius: Lars von Trier
Metai: 2000
Žanras: muzikinis, drama

Neapsokomai tragišką gyvenimo istoriją piešia Bjork.

2011 m. rugpjūčio 28 d., sekmadienis

Love Me If You Dare (2003)

Jeux d'enfants - Love me if you dare (lt. Vaikų žaidimai) 
Režisierius: Yann Samuell
Žanras: drama, komedija, romanas

Man labai patinka prancūzų kinas, nes jis visada toks gražiai spalvotas, meniškas ir siužetiškai painus.


"Friends are like eyeglasses. They make you look smart, but get scratched and then bore you. Luckily, sometimes, you get super cool glasses."

Šiame filme, kaip pamini pagrindinis filmo herojus, viskas prasideda nuo vienos gražios mergaitės.  Geriausi draugai, Julien'as (Guillaume Canet) ir Sophie (Marion Cotillard), susikuria keistą žaidimą, kurį supranta ir mėgsta tik jie patys. Vienas iššaukia iššūkį, kitas turi jį atlikti, jei tik išdrįs, ir taip žaidimas tęsiasi toliau per visą jų gyvenimą. Originalu, žaisminga, pavydėtina. 
Jų draugystė įkvėpianti.


Kadangi filmo pabaigoje kortos neatverčiamos, lieka tik klausinėti: tai kas vyko iš tiesų? Ir nuo čia viskas tampa subjektyvu kiekvienam individualiam žiūrovui. Pabaiga - jo paties pasirinkimas.
Argi ne genialu?

2011 m. rugpjūčio 22 d., pirmadienis

Figth Club (1999)

Fight Club (lt. Kovos klubas)
Režisierius: David Fincher
Žanras: mistinis, drama, trileris


Dažnai paklausus, kokie filmai tau įstrigo atminty, tarp išvardintų pavadinimų išgirsdavau "Fight Club". Paprašius filmo rekomendacijų, išgirsdavau - "Fight Club". Įsijungus IMDb dar dažniau išvysdavau "Fight Club". 
Na ir kuo šis filmas ypatingas, jei nesidomi Brad'u Pitt'u ir nemėgsti trilerių?
Ilgai nesiryžau žiūrėti šio išgarbinto ir visuomenės mėgiamo filmo, nes vien jau Brad'as Pitt'as, aršios muštynės ir kieti vyrukai manęs nedomina. Tačiau pirmas įspūdis mane apgavo. Šis filmas kapstosi kur kas giliau, nei iš pradžių gali pasirodyti.
Kaip ir įprasta kine, filmas prasideda nuo supažindinimo su pagrindiniu veikėju - Jack'u (Edward Norton). Monologu atvirai pasakodamas apie save, jis sukuria glaudų ryšį su žiūrovu - tai specialiai panaudojama tam, kad pagrindinio veikėjo išgyvenimai mums taptų stipresni, nes mes jau pažįstam veikėją. Vaikinas turi miegojimo problemą, lankosi įvairiuose anonimiškuose susitikimuose, skraido iš miesto į miestą lėktuvu, tikėdamasis katastrofos, kol galiausiai sutinka Tylerį (Brad Pitt) ir šis pakeičia tolimesnį Jack'o gyvenimą.

Apsigyvenama apleistame name, įgyvendinamos įvairios beprotiškos idėjos, įkuriamas Kovos Klubas ir galiausiai - prasideda klubo veikla. Kiekvienas vyras savyje augina žvėrį, kuris kartkarčiais trokšta ištrūkti ir išsilieti. Kovos Klubas tam tinkamiausia vieta - kaukis iki nukritimo. Kovos Klube tu pamiršti, kas esi, gali būti bet kuo. O kovos tėra metafora. Pati sunkiausia kova - kova su savimi. Taip ižpopuliarėjus Kovos KLubui susikuria bendrija, kuri pradeda užsiiminėti antikapitalistiniais projektais paprastai sunaikindama tai, ką kažkas sukūrė. Antimaterializmo idėja užvaldo vaikinus. Bet cha, pabaiga turi stebinančių akibrokštų, kurių nevalia išduoti nemačiusiems.



"You're not your job. You're not how much money you have in the bank. You're not the car you drive. You're not the contents of your wallet. You're not your fucking khakis. You're the all-singing, all-dancing crap of the world."

2011 m. rugpjūčio 6 d., šeštadienis

Eternal Sunshine of the Spotless Mind (2004)

Eternal Sunshine of the Spotless Mind (lt. Jausmų galia)
Režisierius: Michel Gondry
Žanras: drama, romantinis, fantastinis

  
Trečią kartą peržiūrėjus tą filmą, suvokiau, kad jo vistiek bus negana. 
Tai filmas pabrėžiantis prisiminimų prasmę: nedera užmiršti to ką išgyvenai - juk tai tavo gyvenimas. Juolab, kad išsitrindamas blogus prisiminimus, išsitrini ir geruosius. 
Po ginčo įsižeidusi Klementina (Kate Winslet) impulsyviai nusprendė išsitrinti savo vaikiną Joelį (Jim Carrey) iš atminties. Po kurio laiko tai sužinojęs Joelis, pasielgė taip pat. Tačiau atminties trinimo metu, jis suprato, kad nenori prarasti visų prisiminimų su Klementina, kurie jam buvo brangūs. Tai supratęs operacijos metu Joelis nusprendžia sustabdyti atminties trinimą, kuriam buvo ryžęsis. Abu su Klementina (Kate Winslet) iš Joelio prisiminimų laksto į vietas, kur jų nerastų "trynėjai"..
Įdomiausia tai, kad siužetas šokinėja iš dabarties į praeitį, vėl į dabartį - tatai šiek tiek suglumina žiūrovą, tačiau sukausto dėmesį, priverčia analizuoti. 
Tikrai gražiai sužaista montažu.

O kokie gražūs Kate plaukai filmo metu! Žinoma, ir Jim'as Carrey šiame filme pats žaviausias ir mieliausias lyginant su kitais jo darbais. Komedijų karalius Ace'as Ventura ir rafinuotoji Titaniko keleivė Rose šiame filme įrodė, kokie nuostabūs aktoriai yra. 

2011 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

Sid and Nancy (1986)

Sid and Nancy (lt. Sidas ir Nensė)
Režisierius: Alex Cox
Žanras: biografinis, drama


Vienos garsiausių pasaulyje grupės Sex Pistols bosistas, Sid Vicious, buvo neeilinė asmenybė. O ko jau ko, bet jo santykiai su Nancy Spungen, įgavę metaforinę reikšmę (minimi "500 Days of Summer"), pagarsėjo ko ne dar labiau už patį muzikantą bendrine prasme.

Tai biografinis filmas apie vieną iš garsiausių ir keisčiausių porų pasaulyje, kurios meilė užgimė nuo dozelės heroino. Sidas ir Nensė tiesiog sulipo vienas su kitu. Daug nekalbėsiu, kas žino, tas supranta, kokie freak'iški jie buvo, o kas nežino, na pažiūrėkite patys. Verta. Pats filmas vietomis tikrai gražiai užpildytas, o kitais kartais kelia pasišlykštėjimą, bet tai tik dėl britiško punk'o, kuris vargu ar kada buvo patrauklus, bet žinoti jį vistiek reikia.

Pridursiu tik tiek: kai kartais pamąstau, kaip vis dėlto būtų gera ką nors įsimylėti ir priglusti prie jo globojančių pečių - prisimenu Sidą su Nense ir noras iškart praeina - kaip vaistai.. :)


2011 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

Transamerica (2005)

Transamerica (lt. Transamerika)
Režisierius: Duncan Tucker
Žanras: drama, nuotykinis, komedija


Na ir gyvenimas! Kaip ironiškai jis žaidžia su žmonėmis. Moterimi apsirengęs vyras (Bri) nekantriai laukia savo lyties organų šalinimo operacijos, kada oficialiai taps moterimi, tačiau netikėtai išaiškėja, jog jis/ji turi sūnų Tobį, kuris nėra perliukas: vartoja narkotikus, vagia, atsiduoda vyrams už pinigus. Viskas pakrypsta taip, jos transeksualė Bri keliauja su sunumi po šalį, tikėdamasi grąžinti Tobį į jo ankstesnę šeimą ir spėti laiku sugrįžti ir pasidaryti operaciją. Bet niekas nevyksta taip gražiai, kaip norėtųsi. Taip nuotykiai ir prasideda.

Tikrai įdomus, gana nuotaikingas, teigiamai absurdiškas ir dėmesio vertas filmas.

2011 m. liepos 9 d., šeštadienis

Dogville (2003)

Dogville (lt. Dogvilis)
Režisierius: Lars von Trier
Žanras: drama, trileris, mistinis, eksperimentas



Aš nežinau, ką ir besakyti. Džiaugiuosi, kad vasarą visgi prisiverčiau peržiūrėti šį 3 valandas trukusį filmą. Seniai reikėjo.
Provokacinis šedevras.



"Dogvilis" - kuo tikriausias ir originaliausias mūsų laikų eksperimentas, kurį Trieras siūlo prie kino malonumų įpratusioms smegenims ir akims. Pats režisierius sako, kad tokią teatrališką stilistiką jis pasiskolino XX a. televizijos spektaklių. Bet jeigu ši priemonė būtų tik formaliai originali, vargu ar Trieras pilnas žiūrovų sales priverstų 3 val. stebėti paprastučiame paviljone vaidinančius aktorius.